Pasaulio banko 1999 m. tyrimas patvirtina, kad daug lėšų yra būtinas didelis, ekonomiškai sėkmingo verslo įmonę ar individualų turtingas privatiems asmenims. Tam tikri atstovai visuomenei įsigyti didelę įtaką politinių ir kitų sprendimų priėmimo šalyje.

Korupcijos prevencijos ir kontrolės biuras, laikotarpiu nuo 2003 1.februāra iki gruodžio 31 d. 2003 m. atliktų patikrinimų dėl politinės organizacijos finansinį ir ekonominį teisėtumą ir teisingumą, buvo nustatyta, kad:

-- Lt 117 900 turi aukoti lėšas, naudojant trečiosios šalies tarpininkavimas;

-- Lt 177 750 per metus dovanas iš įmonių su fiktyviais įmonės požymiai;

-- Lt 36 867 per metus labdaros, kurie prieštarauja teisės aktų reikalavimų, gauti daug pinigų lobius;

-- Lt 2 359 donorystė leidžiama pagal įstatymą viršijimui;

-- Lt 1 109 dovanojamų lėšų, kurios nebuvo deklaruotos.

Jis remiasi donorų partijos nepārbaudāmiem santaupas. Valstybės pajamų tarnybos išsiuntė 100 prašymus dėl asmenų donoro pajamų teisės ir tiesos nagrinėjimo, 79 atvejų (iš viso donorystės sumą LVL 526 775) pripažino, kad asmens pajamos yra tas asmuo neatitinka parama, ir auditas.

Baudžiamoji medžiagos matyti, kad mokėjimai jau nuo dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Taip pat yra įrodymų dėl galimo naudos iš privatizavimo laivybos

Politikai tik klausytis. Jų užduotis buvo paaiškinti visuomenei, kad jie sprendimus, kurie bus priimti, tai yra teisėta, kad viskas vyksta sklandžiai, tinkamai ir teisingai. Jie taip pat sumokėjo už juos. Reikalingus dokumentus, susijusius kiti.

Taigi Gorkij, nagrinėjant dalis Ventspilio meras Aivars Lembergs perkelti į baudžiamojo teismo byla, gali apibūdinti politinės partijos ir vyriausybės vaidmuo Lietuvoje. Įtarti, kad vyriausybės ir parlamento sprendimai skaņoti ir kitur gali būti perkami, buvo iki šiol. Specialiosios metu Parlamentas balsavo sunku paaiškinti, kai, nepaisant visuomenės, specialistų argumentus, koalicijos dauguma veikia kaip gerai tepali balsavimo mašina.

Baudžiamosiose bylose (įskaitant A. Osbourne kaltinamas keletą labai sunkių nusikaltimų, susijusių su kukuļņemšanu, pinigų plovimo, piktnaudžiavimo tarnyba, pajamų nedeklarēšanu) medžiagos apima labai daug laiko, jog daugiau nei dešimt metų senovės istorijos, ir tai rodo gerai organizuota sistema . Tuo pat metu, jie, atrodo, kelia klausimą: ar sistema yra sunaikintas ar toliau egzistuoti?

Ar politinės jėgos įsigyti, rodo failo vainagosies su baudžiamojo proceso prieš tuos, kurie yra "juoda ir pinigų" gavo pinigų, arba vadinamųjų Lemberga mokslininkų, sunku spręsti. Generalinės prokuratūros spaudos tarnyba užsičiaupk. Savo ruožtu, dauguma buvusių ir dabartinių energijos vis partijos santrumpos gali iššifruoti stipendijų sąrašus, terminus ir atsisakymo priežastis, kad būtų gavę slaptas mokėjimus iš pinigų šaltinių, susijusių su A. Lembergs. Mokymąsi baudžiamosios bylos medžiaga, kuri atvyko į perleidimo dieną, jis padarė išvadą, kad bendravimas yra ne tik pokalbis su žiniasklaida jau izskanējušajiem įrašų 2001., 2002 m., tačiau taip pat laiko iki 2006 metų.

400 000 USD ir Kreituss

Fellow sąrašus ir ne tik parodyti paslėptą potencialą A. Lemberga mokesčius politikų ir partijų. Jie iš tikrųjų atėjo tik po to, kai 2000 m. lapkričio Ventspils verslo elito įkurta A. Lemberga vadovauja verslo plėtros asociacija (BAA) įkurta vadinamoji fondą 5%, ir užrašoma jo pinigų srautai (atsakingas už tai buvo A. Lemberga " kasininkus "vadinamas verslininkas Laimonis junkeris, kuris dingo iš Lietuvos nuo 2006 m. pabaigos buvo surengti diskusiją kaltinimų). Tai nereiškia, kad iki 2000 m., daug paslėpta mokėjimai buvo atlikti. Jos paprasčiausiai nebuvo įrengta Excel lentelių. Baudžiamoji medžiagos Parodos - partijų ir jų lyderių jau sumokėti pinigai buvo nuo dešimtojo dešimtmečio pradžioje.

Byla yra dokumentas, nurodantis, kad ypatingus santykius su A. Lembergs turėjo Aivaras Kreituss pirmosios p. Skiltelės vyriausybės finansų ministras ir atstovavo demokratų partija Šeimininkas, o nuo rugsėjo 2001 m. iki 2005 m. balandį įkurta 1997 m. kaip savo darbą partijos (DP) pirmininkas turėjo vicemērs Rygos ir plėtros komiteto pirmininkas. Atrodo, kad 1996 12.jūnijā Būdamas finansų ministru, A. Lemberga Kreituss globoja dvi su Ventspils verslu susijusių įmonių buvo dvi pagrindinės paskolos, kiekvieną iš 218 000 JAV dolerių. Vienas darbdavys buvo su A. Lemberga poveikis Kalio parko savininkas geit BV ", o kita - įmonės bendro savininko Ventamonjaks, taip pat su A. Lemberga poveikis VentC.

A. Kreituss įrodymų prokuratūrą rodo, kad skolinimasis pinigų, jis kalbėjo su A. Lembergs, kurie taip pat padėjo jam. Paskolos buvo į Rygos komercinių bankų akcijoms. Paskolos yra grąžinamos, dokumentus ir tik apie pinigų grąžinimą į VentC. A. Kreituss putrojas jų parodymus prieš prokuratūra nepateikė jam paskolos sutartį, jis negali daryti, kad pinigai bus gauti. Vėliau, skaitomos tą pačią sutarčių A. Kreituss į tai, kad paskolos buvo. Prokuratūrą, jis negalėjo paaiškinti, iš jo sąskaitos kovo ir balandžio 1997 įrašyti apie 83 000 JAV dolerių. 1996 m. ir 1997 m. sandoriai nėra atsispindi to laiko ponas Kreituss pajamų deklaracijas.

"Nedomāju, kuri galėtų būti laikoma korupcija, nes aš tik pasiskolinti pinigų ir kapitalo grąža. Osbourne galėjo pasiūlyti man šią galimybę. Tai, mano nuomone, tai yra normalu, kad nėra nieko teisė nėra uždrausta man skolintis pinigų, "Diena sakė ketvirtadienį J. Kreituss. Paklaustas, ar DP pirmininkas 2001 m. pradžioje, prieš vietos valdžios rinkimus nuo A. Lembergs susijusių šaltinių pinigų gauti, kuri veda prie teisėjo įrašas BAA protokolas "VB - 15 000 JAV dolerių", A. Kreituss atsakė: "Aš nežinau, aš nemačiau nieko panašaus . Gali būti, kad DP yra partija. Tiek laiko praėjo, I can't remember viskas. Aplink Lembergu jau pasikeitė visos šalys. "

Supratimą ir LZS

Baudžiamasis procesas taip pat yra sena, 1995, uždarytas birželio 6 susitarimas tarp tuometinės Lietuvos ūkininkų sąjungos (LZS) priekšsēža pavaduotojas Jonas Kinna (šiuo metu generaliniu direktoriumi Nacionalinės miškų tarnybos) ir galingas, bet tuo metu su A. Lembergs SWH susijusių įmonių. Bendrovė įsipareigoja sumokėti LZS 100 000 JAV dolerių, o LZS, kur "rinkimus bus laisvai nustatyti sudėties vyriausybės ar koalicijos vyriausybės ministrų nustatyti elementus, su SWH keturis etatus (Miškininkystė ministrai, Valstybės turto fondo generalinis direktorius, muitinės komisaras ir valstybės pajamų tarnybos vadovas). Šis susitarimas yra konfidencialus. Dokumento LZS Dešinėje pusėje yra du parašai: vienas J. Kinnas, kuris turi ne tapo, labai panašus į liaudies partijos (TP) vecbiedra Gundara Bērziņa (1995 LZS valdybos narys) parašas. Grynieji pinigai kasoje nebuvo įtraukti į partiją, dokumentai rodo, kad mokamas aiškus. J. Kinna prokuratūra pripažino, kad SWH gauti partijų rinkimų kampaniją ir išleido 10 000 JAV dolerių. Du SWH iždo išdavė orderį ir rodo, kad J. Kinna 50 išduotas US $ 000, bet kad 40 000 JAV dolerių, J. Kinna nėra pripažintas pačiu ženklu. Tuo metu, daug teisėkūros pelnas buvo apskaitomas pagal įstatymą "Dėl buhalterine apskaita" ir pateikti pajamų ir Teisingumo ministerija. Akivaizdu, nors nebuvo nustatyta, kad šalis negali priimti dovanas pinigais, bet tai nereiškia, kad šie mokesčiai negali būti.

Ketvirtadienis dienai J. Kinna pripažinta, kad pinigų buvo išleista poreikius partiją. "Prokuratūra neturi jokios abejonės, kad pinigai būtų aš piesavinājies net vieno cento", sakė J. Kinna ir pabrėžė, kad "nė vienas iš Lemberga, o ne nuo žmonių, tiesiogiai susijusias su jų pinigų gavo." Grynųjų pinigų apmokėti sąskaitas tuo metu buvo įprasta praktika. Fellow Lemberga sąrašo įrašų AG LZS, J. Kinna nepateikė jokių pastabų, pabrėždamas, kad iš partijos paliko 1996 metais. Kreipėsi į prokuratūrą siekiant išsiaiškinti, kas valdo antrą pasirašyti susitarimą, J. Kinna atsakė: "Aš nežinau. Galiu paminėti. (...) Šiandien nekomentēšu. "Su Bērziņu G. diena, nepavyko susisiekti, jis neatsakė į telefono skambučius.

TP ir laivybos

Nors nutarimo TP vadovas Aigars Kalvītis spaudos kiek lanksčiai su malonumu, kad VR nėra susijusi su stipendijos sąrašą baudžiamosiose bylose neatmeta tikimybės medžiagų, taip pat Oranžinė buvo naudingas A. Lembergs susijusių šaltinių pinigų. Visų pirma, jei yra dokumentai, kurie rodo, kad Lietuvos laivybos (Komitetas) (VN nupirko kontrolinį akcijų bendrovės kainą, kuri buvo palyginta su vertės sumuštiniai) bīdītājiem faktinės privatizavimo proceso. Todėl išvada, kad LK privatizavimo schema buvo susitarta ir parengė du suinteresuotųjų grupių - piliečių Rygos ir Ventspilio - palūkanos. Akivaizdu, kad grupė yra sudaryta iš Ventspilio A. Osbourne, o jis tuo metu dar draugiškų įmonėms, o piliečiai Rygoje, kaip mes suprantame, yra A.S. & Co grupės, kurių branduolys gali atstovauti TA tėvas, ekspremjers Andris Škėlė ir Itera Latvija vyriausiasis Juris Savickis.

Daug žmonių, yra įrodymų, kad kol vyriausybė davė pradžia LK privatizavimo, Rygoje surengė įvairių diskusijų tarp dviejų grupių, kurioje dalyvavo advokatų. Savo diskusijoje nariai individualiai įrašai rodo, kad trys iš ten (2002), reglamentuojančios šalių - TP, "Lietuvos Kelias" TB / LNNK - už tai, kad būtina privatizavimo proceso izkārtošanu (Komitetas privatizavimo sprendimą tuometinis ekonomikos ministras A. Kalvītis "iniciatyva priėmė Andris Bērziņš (LC ) vyriausybė) buvo skirta padėkoti dosnių. Yra atskiras, kaip mes suprantame, kad grupė žmonių Ventspils LK privatizavimo atliko šį procesą, teikdama ekonomiškai susijusių įrašų, kuris yra priešais inicialai tuberkuliozės matomas skaičius 1 000 000 USD 500 USD 000, link Taut.P numeris 1 000 000 JAV dolerių, o priešais numeris LC 250 000 JAV dolerių. Ataskaitose taip pat kitose srityse, pavyzdžiui, biržoje (125 US $ 000) baudą Unibanka "(700 000 JAV dolerių).

Šie dokumentai yra reali LK privatizavimo sąskaita? A. Schiffer taujāts dieną anksčiau dėl konkretaus asmens interesų LK įgyvendinti privatizavimo, jis kategoriškai paneigė, pabrėždamas, - "viskas ten buvo teisėtai, nėra kur migla". A. Bērziņš diena sako, kad pirmą kartą ir jis nėra girdėjęs jokios informacijos, kad LC for LK privatizavimo būtų kažkas gavo J. Lemberga. Buvęs tēvzemiešu Pirmininkas Janis Straume (nuo gruodžio iki 2002 jis buvo Maris Grīnblats) teigė: "Aš nežinau nieko. Aš pats buvo šaukiamas į prokuratūrą, tačiau nieko, kad nebuvo. " Taujāts, arba pripažinti, kad tēvzemieši galėjo gauti tokias išmokas, jis pasakė: "Nieko nepriimtina, aš nebuvo ten." Mr Grīnblats neatsakė į skambučius.

Versija, kad LK privatizavimas vyko A. Lemberga ir palūkanų A.Šķēles buvo anksčiau. Tačiau iki šiol jie neturėjo jokių įrodymų. Dienos vyksta faksu kopiją Komiteto aukciono dieną J. Osbourne siunčia galbūt A.Šķēlem, todėl daryti išvadą, kad ši versija, tačiau, galėtų būti realus pagrindas. Dienos nusiuntė laišką su klausimu apie tai faksu, A.Šķēle nepavyko. Prokuratūrą tyrimas tęsiasi.

Manfredas Rull, ypač dieną, paimti iš www.diena.lv

Kovos su korupcija tinklą, kad "valstybės imtis"

Sisteminis aukšto lygio politinės korupcijos galite sukurti paslėptus politinio režimo, kuris neatitinka konstitucinės paskirties valstybinių institucijų. Pasaulio bankas mokslininkų sukurta sąvoka "šalis imtis" siekiant nustatyti valstybės tarnautojų pradėti neteisėto įsigijimo privačių gera, per privatūs, neskaidri ir labai privilegijuotus kanalus prieigos. Ji taip pat gali atsirasti neryškus sienas tarp valstybės pareigūnų politinių ir verslo interesų, ypač daug pereinamojo laikotarpio šalyse. Visomis jo formomis, dažniausiai susilpninti valdžios užgrobimas ar net pakeisti teisėtus ir skaidrius kanalų politinė įtaka ir interesų tarpusavio sumažinti konkuruojančių interesų grupių ir prieiga prie viešųjų amatpersonām.26

"Mednieki" gali būti privati įmonė, siauras interesų grupes ar net politinių lyderių. Be to, "gali būti ženklas atskirti tipų įstaigų smigimas - įstatymų leidybos organai, vykdomosios valdžios institucijų, teisminės valdžios institucijų ar viešosios paslaugos regulētājas institucijos" ,27 Kiti skirtumai egzistuoja metodai naudojami ir įstaigoms nustatyti, aktyviosios arba inercijos korupcijos lygį.

Institucijų perėmimu de facto

Extreme atveju yra valdžios užgrobimas viešosios įstaigos, de facto perimant verslo interesus arba nusikalstamos veiklos. Tokiais atvejais korupcijos ar nusikalstamų tinklų vykdomoji įstaiga skverbtis svarbiausių vietų. Kadangi tai yra aktyviai dalyvauja gaujų, ir kiek tai kainuos, šios formos korupcija yra ypač sunku įrodyti, ir kovai su ja. Vienas iš pavyzdžių perėmimo institucijų, susijusių su kovos su narkotikais agentūrų ir Centrinėje Azijoje. Savo ruožtu, tarptautinio tyrimo Gruzija nurodo, kad "korupcija yra labiausiai paveikti institucijų, tiesiogiai atsakingų už kovą su korupcija - policijos, muitinės ir teisingumą." Teiginiai apie 28 institucijų užgrobimas yra taip pat pareiškė, susijusių su veiklos ministerijų, kurios susijusios su finansų ir ekonomikos klausimais dėl kurių verslo lyderiai labai suinteresuoti.

Sukūrus tinklą, slaptas

Politinė antikonkurencinis slapto tinklo skaidosi veikla, kuri rimtai kenkia demokratijai. Tiesiog kaip rinkos aplinka gali veikti netinkamai, jei dominuoja monopolijos ar karteliai, demokratijos, gali neveikti, jei vyriausybė slaptai blokai sagrābj politinės rinkose. Politinė konkurencija per rinkimus ir sprendimo priėmimo yra būdingas demokratijos ir svarbus būdas suteikti galią tuos kandidatus ir programas, kurios geriausiai atstovauja piliečių kaip visumą, kaip apibrėžta visuomenės naudai. Postkomunistiskajās šalių politinės konkurencijos dažnai pakerta visą elektros tinklų. Daugelis teigia, kad buvusių narių tinklų ir neseniai privilegija guvusī verslo klasės išnaudojimo ir korupcijos pasinaudojo tokiais tinklais naudotis. Įdomu, kad kai kurie autoriai taip pat pašto ryšius konstruktyviai pusės, nes mobilizacijos socialinės kapitālu.29 Taigi, kiekvienu atveju įvertinti, kokiu mastu politinių tinklų dirba visuomenės labui arba savo naudai, kiek jos laikosi įstatymų ir kitų nuostatų, esamos politinės sistemos .

Daugelis tinklai buvo sukeltos po nomenklatūra - komunistų eros komunistų partija specialistų tinklą, kuris kontroliuoja paskirties geriausias pozicijas. Svarbi yra daug monopolio galia dėl palikimo elito atranka, ir taip pat yra svarbus postas elito pobūdį paveldo sistemų. Kaip Kens Džovits (Ken Jowitt), Sovietų Sąjungos, progressive korupcija tapo komunistų pareigūnus apie globėjų, kurie gavo mokesčius iš vienetų paslaugus ir jei jų muitus biuro pareigas, asmens ir grupės interesus. Šios pertvarkos strzałów nukentėjo daugiau nei kelis pareigūnus ir iki 1980. Dėl perkrovimo partiju.30 sovietų režimo buvo galutinis etapas sistema, kuriai vadovauja išskirtinę, savarankiškai ieškantiems ir "institucinio statuso, sugadintas elitas", 31 pradžioje kartu su kitomis mokslo ir diagnozuota Milovan Džilass (Milovan Djilas) ir Michael Voslenskis (Michael Voslensky) .32

Šalyse skiriasi post kad kiek sena elitas buvo režimo pokyčiai ir toliau galios naujos formos. Rusijos banko tinkle yra ryškus pavyzdys elito išlikimo, nes "skalėje nuo vieno (šalies sekretorius vietos lygiu) iki dešimties (šalies sekretorius Centrālkomitejā) iš bankų elitas gauna vidutiniškai aštuonių taškų ,33 Nors tikėtina, kad bent kai kurie elito žaidėjų patys išgyveno režimo pokyčiai , turime klausti, kokia, senas elito išlieka organizuotas ir veikti slaptai ir sąmoningai išstumti konkuruojančių elito, taip sumažinant piliečių sugebėjimą pasirinkti savo atstovus.

Kalbant apie kokia nomenklatūra buvusioje prabangių išlaiko savo struktūra, jos privilegijuotą statusą tinklo, o ne konkretus individualaus režimo. Kaip pažymėjo Vengrijos teisingumo specialistė Andrass tų (Andras tas), "kai kurie žmonės privilegijuotą padėtį, korupcija yra korupcija, struktūrinių forma, kaip išskirti iš tam tikrų asmenų kovos su korupcija veiklą" ,34 Jie taip pat pabrėžia, kad po pradžioje pasinaudojo sena nomenklatūros tinklą, subsidiariai bendruomenė tinklai buvo silpna arba jos apskritai nesama. Kaip ir visi korumpuoti Keitimasis globoja tinklais, ir tai yra naudinga ir pareigų tinklą, o tai reiškia, kad egzistuoja tarpusavio mainams įstatymus.

Korupcija elito tinklų paprastai plesties powodziło ir išsaugoti sau. Jų nariai turi stiprią motyvaciją ne asmenims nekorumpētus politikoje arba kooptēt bet kuris asmuo, kuris patenka į tinklą. Net daugiau - baimės pieķeršanas suteikti tvirtą papildomos motyvacijos tiek tinklo ir jo korumpuota verslo nuotraukos, kad daugelis politinių sprendimų yra motyvuoti noras apsaugoti savo tinklą, arba pareigūnų ar slaptas abipusiškai naudingą darījumu.35 grotuvai, kurie perkelti į prabangių tinklo susiduria su sunkia grąžinimo. Svarbu, kad daugiau sužinoti apie vykdomus darbus, šių tinklų, tačiau tokio tyrimo, pagal savo pobūdį yra labai problemiška, nes atrodo, kad yra parduodami specialiai nesikreipimą įstatymus (pavyzdžiui, Italijos mafijos omertà).

Kenkia rinkimų

Korumpuota praktika, pavyzdžiui, partijos juoda kasu "neteisėto finansavimo, kuri apima teisę oligarhiem kenkia laisvieji rinkimai. Į Hegemon siekia nusipirkti laikraščių ar radijo ir televizijos stočių, arba mokėti už paslėptą politinę reklamą, atrodytų nešališka žiniasklaida. Tai ypač problemiška, jei kandidatai sumokėjo žurnalistams savo įvaizdžio formavimo interviu, kuris naudojamas kaip neutralus reportažas. Rusija, kandidatai buvo kandidatais per rinkimus, tik siekiant įgyti parlamentinį imunitetą prieš kaltinimus, kurie, tikėtina, sustiprinti demokrātiju.36

Įstatymų leidžiamosios valdžios piktnaudžiavimo

Kyšininkavimą dažnai veikia nacionalinės ir regionų institucijos, išrinkti nariai, kurie turi teisę pasirinkti kandidatus vietos valstybės pareigūnų. Pasaulio banko duomenimis mokslo, teisės dažnai "nusipirkti" iš verslo ar interesus baudžiamosiose aktyvistų, kurie nelegaliai pervedamos į įstatymų dėl konkretaus įstatymo priėmimo. Šis faktas gali būti klasifikuojamas kaip aktyvus įstatymų korupcija, bet taip pat yra pasyvioji korupcija ir aplaidumo muito dėl sutarties dalimi. Daugelis po nacionalinių parlamentų ir reguliavimo institucijos neįvykdo savo įsipareigojimo priimti veiksmingas nacionalinių įstatymų ir reglamentų dėl partijų finansavimo, interesų konfliktų, pinigų plovimu ir jūroje turtą valstybės tarnautojų pelno, ir net nagrinėja korupcijos prevencijos. Be to, dauguma po nacionalinių įstatymų ignoruoti reikalavimai priimti teisės aktus dėl liudytojų apsaugos, internatinės operacijų ir su jomis susietos akcijos, kurios gali būti lemiamas, siekiant užkirsti kelią korupcijai. Kartais žadančių naujų įstatymų yra sąmoningai atidėtas.

Tai nereiškia, kad nėra teisės aktų, skirtų kovoti su korupcija. Dažnai, teisės yra labai daug, bet jie nėra tokie patys kaip reikia. Ukraina nuo 1992. ir 1999. metais buvo priimtas daugiau nei dvidešimt įstatymų kovai su korupcija, ir septynių ministerijų ir departamentų pavesta nustatyti gyvenimą, bet "niekas iš tikrųjų necīnās" ,37 Kai kas nors siūlo realų antifavorītisma išeitis, tiems, kurie gauna naudos iš dabartinės sistemos, mobilizacijos - yra daugiau žadanti, nes priemonė, tuo mažiau tikėtina, kad ji įgyvendins ",38 Tačiau įstatymų leidėjai ir vyriausybės bando apsimesti, kad kovoja su korupcija, siekiant paslėpti jų tamsi verslui. Šie teigia, kad režimus po apgalvotai naudojama abejotina įstatymų ir standartų, siekiant demokratinio teisėtumo aurą mahinācijām39 vyriausybė, kuri yra tikriausiai blogiau nei daryti nieko.

Ji taip pat prisideda prie dviprasmiškų ir prieštaringų teisės aktų. Rusija "skirtingų jurisdikcijos klausimą daug įstatymai ir dekretai, kurios dažnai persipina ir konfliktų tarpusavyje" ,40 Pusiau dezorganizacija susiformavo dėl pereinamojo proceso. Tačiau yra ir kitų teisės tipo piktnaudžiavimo yra teisinė veikla, kuri trumpam tampa įstatymų, parašyti sudėtingos taisyklės, o vėliau grįžta į privačios praktikos įstaigą, kur jie gauna aukštą darbo užmokestį, kaip tik patyrę, galėtų išversti tą patį neaiški įstatymus.

Teismų sistema korupcijos

Korupcija teismų sistema turi daug formų. Kai kurios iš dalies sutampa su pirmiau nurodytų kategorijų, pavyzdžiui, palankias teismo sprendimą iš esmės įgyvendinta. Dalinis ar klaidingas kaltinimai ir tyrimas veda į kitą, kenksminga ir korumpuotą teisingumo sistemą. Rusų politinę stebėtojai teigia, kad prezidentas Vladimir Putin metu Vidaus reikalų ministerijos pasirinktinai iškėlė kaltinimus dėl korupcijos, jo politinių oponentų. Po 2000. Rugpjūčio mėnesį Maskvos meras Jurijus Lužkovs išreiškė nepritarimą naujų mokesčių planas, siūlomas Interjeras pareigūnų trisdešimt baudžiamosiose bylose prieš miesto valdymo amatpersonām41. Kituose tyrimuose, rodo, kad įmonių vadovai konkuruoti "dažnai papirkti prokurorai ir teisėjai, kurie uždirba vidutiniškai 0 per mėnesį, kad pradėti nepagrįsto baudžiamojo tyrimo prieš jį arba parduoti jos konkurentai teisėtus įmonių savininkų, todėl priverstinis bankroto" ,42

Kitas politiškai pražūtingas aspektų korupcijos atsirasti, jei teisingumo savo bendrininkavimo. Pernelyg dažnai, prokurorai atsisako pradėti tyrimą, kai yra aiškių požymių, korupcija, pavyzdžiui, daugelis stambių bankų ir finansinių skandalų, kurie perėmė po nacionalinių regionų. Kai įtakingi asmenys, prokurorams paprastai pradeda tyrimą tik po garsiai visuomenės protestus, o paskui patogiai nepavyksta išspręsti bylą. Trūksta įrodymų dažnai vadinama pagrindinė priežastis, dėl atleidimo iš darbo, tačiau taip pat minimas juokingi argumentai gali sąmoningai skatinti platų viešųjų Cinizmas link teisingumo sistēmu.43

Teisminis kad korupcijos atvejis yra vienas kuriozs paradoksas. Naivus stebėtojas manote, kad tai, jog reikalavimas yra iškelta tik keli atvejai rodo žemas korupcijos lygis. Iš tiesų, greičiausiai turi tiksliai atvirkščiai: dėl mažo atvejų eiti galima nurodyti labai aukšto lygio korupcija, kuri yra dažnai plinta į teismą. Tai laikas, Rusijos atveju. Kas autorius priduria, kad "teismas išnagrinėjo palyginti nedaug korupcijos atvejais rodo, kad būdinga korupcija yra nusikaltimas užkrėsti valdžios." 44 Tačiau daug korupcijos atvejais teismas paprastai rodo, kad aktyvi kova su korupcija ir korupcijos lygis yra santykinai žemas ar ji turi tendenciją mažėti. Komentuodamas lyginamųjų duomenų iš Singapūro ir Honkongo vienas analitikas pridūrė, kad "ypač daug nuteistų asmenų, rodo, kad tokie duomenys būtų išreikštas daugiau kaip policijos ir teismų per korupcijos" ,45 Taigi, galima pastebėti, kad akivaizdžiai korupcija vertinimą būtų galima analizuoti labai atidžiai.

Stebėsena nelietīga vykdymo

Auditas, tyrimai ir monitoringo piktnaudžiavimo valdžia, jei norite paslėpti ir skatina korupciją, o ne kovoti su juo, buvo susijęs su korupcija teismuose, tačiau ji gali būti ypač formų korupcija institucijų kovai su korupcija. Ši problema yra itin sunku ištirti, tačiau šioje srityje buvo daug kaltinimo. Kas buvusio KGB's analitinis skyrius, teigia, kad Rusijos Federalinė saugumo tarnyba turi per korupcija caurvīts į apkarotu.46 Išskyrus atskirus atvejus aplaidumo visų anti-paketas gali būti naudojami norint paslėpti korupcija.

Per savo priežiūros pareigą kaltinamosioms valdžios, parlamento komiteto tyrimo ministerijų ir centrinių bankų priežiūros institucijomis, mokesčių auditas, mokesčių administravimo ir įstaigų paprastai yra sugadintas ir pasyvios formos susitarimą. Kaip jau minėta, atidžiai Maskavimas korupcija yra įtraukta į jo apibrėžimo, ir rodo, kad nusikaltėliai yra gerai žinoma, kad jie pažeidžia užduotims savo biure. Baimė aptikimo yra paskata kitiems korumpuotus pareigūnus, ypač tų, kurioms pavesta priežiūros pareigas. Todėl, siekiant užkirsti kelią korupcijai, svarbu, kad įgyvendinimo įgaliojimai, ir valstybės institucijų būdų stebėti vienas kitą. Viešoji priežiūra ir reikalavimas atskaitomybę, ji yra svarbi demokratijos ir teisinius aspektus ir šalies, bet deja jie postkomunistiskajās naujų demokratijų yra vieni iš mažiausiai išsivysčiusių šalių arba nepatyrimas, aplaidumo arba dėl slapto.

Kompromats

Korumpuotus pareigūnus dažnai naudojamas jų tyrimo ir teisminio galios įgąsdinti piliečių ir politinių konkurentų. Tokios galimybės yra nustatomas remiantis sovietų paveldėtas sistemas. Bendra priemonė, kiekvienas buvo priverstas nors pažeidžia įstatymą, kad išgyventi, bet, kad žmonės baiminasi iš politiškai motyvuotus apsūdzības.47 Keits Dārdens (Keith Darden) neseniai pavadino Ukrainos prezidento biuro sistemingai naudojami grėsmės persekiojimas išlaikyti politinę kontrolę. Akivaizdu, kad vadovai sąmoningai padėjo korupcija užtikrinti politinę šantāžai kompromisines naudoti medžiagų (kompromatu). Kurdami nebaudžiamumo atmosfera, susidaro įspūdis, šalies priežiūros organų dokumentais korupcijos pareigūnams, tada numatyta žmonių paklusti grasina, kad aptikti ir apsūdzību.48 Šis metodas buvo naudojamas 1999. Dėl prezidento rinkimų, prezidentu būtų išrinktas Upsalos. Kompromata kaip priemonę politiniam spaudimui atrodo postkomunistiskajās kitų šalių ir yra "Izspiedējs nacionalinę institucinę sistemą" ,49

Variacija šia tema yra tai, kad korupcija būtų išlaikomas tinklo ne tik bendri interesai dalyviai, bet ir todėl, kad daugelis narių šantažas vienas kitą. Daugelis įtakingiausių politikų kompromituojančios medžiagos apie kitus politikus. Toks sisteminis paaiškinimas padeda suprasti, kodėl daugelis akivaizdžiai neteisėtas ir korumpuota veikla nebaudžiamai toliau bus metai. Vienas matoma pavyzdys yra nekilnojamojo turto rinka Rusijoje, kur oficialiai įregistruojama nekilnojamojo turto kainų (kurios apmokestinamos) dažnai yra tik nedidelė dalis tikrai sumokėtų sumų. Kadangi realios kainos yra gerai žinoma, vietos valdžios institucijos, jei jie pageidauja, gali pradėti teisminį darbą. Tačiau jie retai padaryti, skatinant atsižvelgiant tiek dalyvavimo ir Institucionalizuos sąmokslas ir turto prievartavimas modelį.

Korupcijos linkęs pašatražoties. Baimė ankstesnį sugadintas sandoris sukuria naujas korupcijos atskleidimo, naudojant ir šantažas ir papirkinėjimą trukdyti tyrimui. Nebent korupcijos spiralės nepārraus izlēmīgā ir prieš Šaukiantį į institucinę šaknų, tai bus ir toliau kilti į viršų.

Žiniasklaida korupcija

Be teismų su žiniasklaida yra svarbiausia jėga kovai su korupcija skatinti ar trukdyti. Individuali žurnalistai dažnai atmaskojuši konkrečių korupcijos atvejų, bet atsitiko, kad žiniasklaida yra dėl slapto yra susijęs su nusikalstamumu ar sukčiavimo kitose korumpuota veikla. Žiniasklaida, kuri vis dar priklausė valstybei, dabar vykdo viešosios priežiūros laivą, tačiau jų sprendimai dėl personalo ir programos retai skaidri. Daugelis iš privačių žiniasklaidos yra kontroliuojama tų pačių verslo interesai, kurie yra užėmę nacionalinės institūcijas.51 Naujienos kartais iškreipia naudai politikų ir verslininkų. Gadās arī, ka par politiskajiem vai ekonomiskajiem konkurentiem izplata netiešus mājienus un melīgas apsūdzības. Šādās reizēs žurnālistiem un redaktoriem mēdz maksāt tieši vai nodokļu atlaižu veidā. Financial Times ziņo, ka “pārdodami sižeti ir lielākajā daļā Krievijas mediju tikai ar ļoti nedaudziem godājamiem izņēmumiem. Sabiedrisko attiecību firmās Maskavā ir pieejami cenrāži, kuros norādīts, cik maksā dažādas publikācijas: viena summa par labvēlīgu sižetu, cita – par nelielu melno propagandu, un visaugstākā cena ir par garantētu informācijas noklusēšanu”.52

Noslēgums

Desmit gadus pēc pārejas sākuma no komunistu ēras korupcija ir galvenais demokrātiskā un ekonomiskā progresa kavēklis postkomunistisko valstu reģionā. Pētījumos par korupciju postkomunistiskajās valstīs sākts noteikt korupcijas saknes un arī daudzsološas stratēģijas tās novēršanai, taču, lai to sekmīgi īstenotu, iztirzājamo objektu nepieciešams identificēt un iedalīt kategorijās. Tipoloģija to spēj paveikt. Tā dod būtisku ieguldījumu, lai izprastu postkomunistisko valstu korupcijas raksturu, kontekstus, un politiskās sekas.

Šajā rakstā izklāstītā postkomunistisko sistēmu korumpēto politisko darbību tipoloģija vairāk pievēršas nevis korupcijas izplatībai, bet gan korumpēto darbību politiskajam raksturam. Uzsvars ir uz to, ka valsts varas ļaunprātīgai izmantošanai privātam labumam ir politiskas sekas, kas jākonstatē un jānovērtē. Analītiķi mēdz pievērsties ar korupciju saistītai privātā labuma gūšanai un detalizēti iztirzāt kukuļošanu un citus nelikumīgus iedzīvošanās veidus. Lai arī tas ir svarīgi, valsts varas ļaunprātīgai izmantošanai jāpievērš vairāk uzmanības. Valsts varas ļaunprātīga izmantošana nozīmē, ka amatpersonas, kas ir atbildīgas par sabiedriskā labuma nodrošināšanu, tā vietā pievēršas savam personiskajam labumam. Papildus tam, ka tiek nelikumīgi piesavināti reāli valsts īpašumi, piemēram, budžeta līdzekļi, tiek deformēts arī valsts institūciju galvenais mērķis. Par to sabiedrībai nākas maksāt ar to, ka tai ir slikta sabiedriskā drošība, pakalpojumi, līgumi un likumu izpilde, tiesiska uzraudzība un demokrātiska pārstāvniecība, Nav pārsteidzoši, ka sabiedrība reaģē ar dusmām, neuzticību un cinismu.

Korupcijai ir trīs dimensijas, kas ietekmē politikas kvalitāti: korumpētās rīcības līdzekļi, tās institucionālie aspekti un tās sekas valsts iekārtā. “Līdzekļi” attiecas uz nelikumīgās apmaiņas līdzekļiem, kas saistīti ar kukuļošanu, iedzīvošanos, favorītismu un nepotismu, slepenu vienošanos tīklu izveidi, izspiešanu un šantāžu, kā arī ar citiem neleģitīmiem vai nelikumīgiem darījumiem. Šādu darbību izplatības līmenis valstī ietekmē politikas kvalitāti, taču ir nozīme arī to institucionālajam pamatam. Politiskais kaitējums ir mazāks, ja, piemēram, kukuļošana izpaužas, lielākoties, kā atsevišķas iedzīvotāju darbības, cenšoties iegūt sabiedriskos pakalpojumus vai apiet birokrātiju. Kukuļošana ir daudz bīstamāka, ja tā ir amatpersonu piekopta sistēmiska izspiešana un sekmē institucionālās patoloģijas, piemēram, apzinātu pārregulēšanu vai tieši pretēji - apzinātu pārraudzības vai likumdošanā noteikto pienākumu nepildīšanu. Līdzīgi arī iedzīvošanās no valsts īpašuma ir mazāk bīstama, ja tā rodas no indivīdu mantrausības, taču ir daudz bīstamāka, ja tas notiek slepenu tīklu sistemātiskas darbības dēļ. Tādā gadījumā korupcija ir institucionalizējusies un var ietekmēt politiskās sistēmas pamatus.

Deformējot valsts institūciju jēgu, korupcija grauj labu pārvaldību un demokrātiju gan pilsoņu uzskatos, jo tie vairs neuzticas valsts un politiskajām institūcijām, gan arī tajā nozīmē, ka sabiedrība maksā sliktas valsts vadības cenu. Papildus sliktam sniegumam labas pārvaldības deformēšana sakropļo arī demokrātiskās procedūras un principus. No procedūru viedokļa korupcija pārkāpj likumus un noteikumus, kas balsta institūciju vai visu politisko režīmu. Tā ir arī krāpšana, viltošana un impulss korumpēt citus, lai vai nu palīdzētu slēpt, vai paplašinātu nelikumīgo darbību. Vēl svarīgāk ir tas, ka korupcija deformē principus, uz kuriem ir balstīti demokrātiskie režīmi, piemēram, likuma varu, brīvu un godīgu konkurenci vēlēšanās, kā arī pārstāvniecisku un atsaucīgu valdību. Ja korupcija kļūst tik izplatīta, ka tā nopietni deformē šos principus, tad jau ir mainījusies pati valsts sistēma, un esošā izskaidrošanai būtu jāmeklē jauns vārdu krājums.

Atsauces
26. World Bank, Anticorruption in Transition, 3. lpp.
27. Turpat, 2. lpp.
28. Council of Europe, Group of States Against Corruption, Evaluation Report on Georgia (June 15, 2001), 10. lpp.
29. Sal. ar Review symposium on David Stark and László Bruszt, Post-Socialist Pathways: Transforming Politics and Property in East Central Europe (New York: Cambridge University Press, 1998), East European Constitutional Review 9, nos. 1/ 2 (winter/spring 2000): 101–20, īpaši Venelin I. Ganev, “Notes on Networking in Postcommunist Societies,” 101–107. lpp.
30. Kenneth Jowitt, “Soviet Neotraditionalism: The Political Corruption of a Leninist Regime,” Soviet Studies 35, no. 3 (July 1983): 277 un 284. lpp.
31. Turpat, 288. lpp.
32. Milovan Djilas, The New Class: An Analysis of the Communist System (New York: Praeger, 1957); Michael Voslensky, Nomenklatura: The Soviet Ruling Class, trans. Eric Mosbacher (New York: Doubleday, 1984.)
33. Heiko Pleines, “Large-Scale Corruption and Rent-Seeking in the Russian Banking Sector,” Economic Crime in Russia, red. Alena V. Ledeneva and Marina Kurkchiyan (Boston: Kluwer Law International, 2000), 191. lpp. Sk. arī Olga Kryshtanovskaya and Stephen White, “From Soviet Nomenklatura to Russian Elite,” Europe-Asia Studies 48, no. 5 (July, 1996): 711–33. lpp.
34. Andras Sajo, “Corruption, Clientelism, and the Future of the Constitutional State in Eastern Europe,” East European Constitutional Review 7, no. 2 (spring 1998): 38. lpp.
35. Citēts Vitaly A. Nomokonov, “On Strategies for Combating Corruption in Russia,” Demokratizatsiya 8, no. 1 (winter 2000): 125. lpp.
36. Heiko Pleines, “Large-Scale Corruption and Rent-Seeking in the Russian Banking Sector,” Economic Crime in Russia, red. Alena V. Ledeneva and Marina Kurkchiyan (Boston: Kluwer Law International, 2000), 178. lpp.
37. Pidluska, in Lyle, “Ukraine Under Corruption Spotlight.”
38. Sajo, “Corruption, Clientelism, and the Future of the Constitutional State,” 15. lpp.
39. Turpat, 44. lpp.
40. Federico Varese, “The Transition to the Market and Corruption in Post-Socialist Russia,” Political Studies 45, no. 3 (1997): 583. lpp.
41. RFE/RL Newsline (August 14, 2000).
42. New York Times (June 17, 2001): 12. lpp.
43. Pierādījumu trūkums bija galvenais iemesls, kāpēc notiesājošs spriedums bijis tikai 1925 gadījumos no 5422 pārvaldes likumpārkāpumiem korupcijā Ukrainā 1997. gadā (Solomon and Foglesong, “Two Faces of Crime,” 75 lpp.).
44. Nomokonov, “On Strategies for Combating Corruption in Russia,” 124. lpp.
45. Jens C. Andvig, “Issues of Corruption: A Policy-Oriented Survey of Research,” manuscript, 2001, 9. lpp.
46. Moscow Times (January 13, 2000), RFE/RL Newsline pārstāstā (January 14, 2000).
47. Susan Rose-Ackerman, “Reducing Bribery in the Public Sector,” – Corruption and Democracy: Political Institutions, Processes, and Corruption in Transition States in East-Central Europe and in the Former Soviet Union, red. Duc V. Trang (Budapest: Institute for Constitutional and Legislative Policy, 1994), 21. lpp.
48. Keith A. Darden, “Blackmail as a Tool of State Domination: Ukraine Under Kuchma,” East European Constitutional Review 10, nos. 2/3 (spring/summer 2001): 67–71.lpp.
49. Turpat, 71. lpp.
50. Leonid Polishchuk, “Decentralization in Russia: Impact for Quality of Governance” (paper presented at the IRIS Center Conference on Collective Action and Corruption in Emerging Economies, Washington, DC, May 14, 1999), 20. lpp.
51. World Bank, Anticorruption in Transition, 46. lpp.
52. Financial Times (April 30, 2001): 13.lpp.

Amatpersonu piekopta piesavināšanās
Valsts ierēdņi, individuāli vai slepeni vienojoties savā starpā, var mēģināt sev ko iegūt, izmantojot savus sakarus, privatizāciju un valsts iepirkumus. Šāda prakse var pārvērst sabiedriskās institūcijas privātās “muižiņās”, kas apmierina labi iekārtojušos kungu kaprīzes. Dažādu labumu, nomu un nodevu izspiešana mēdz kļūt sistemātiska, jo oficiālie noteikumi ir jāpārkāpj atkārtoti ilgākā laika posmā. Lai saglabātu korupcijas ieguvumus un varu, vainīgajiem ir jāapgūst slēpšanas, krāpšanas un citu darījumos iesaistīto personu iekārdināšanas iemaņas. Sekas ir nopietnākas nekā tikai valsts naudas līdzekļu un īpašuma nozūmēšana, jo slēpts politiskais režīms reāli aizstāj formālo valsts iekārtu.
Komunistu laikā valstij piederēja viss: uzņēmumi, resursi, nekustamais īpašums un visi citi ražošanas līdzekļi. Pāreja uz privātīpašumu un brīvo tirgu skar milzīgus un daudzveidīgus īpašumus un rada atbildīgajiem lielu kārdinājumu iedzīvoties. Tāpat arī daudzām komunistu ēras šķietami sabiedriskajām organizācijām, piemēram, sporta klubiem, arodbiedrībām vai Sarkanajam Krustam arī ir bijis jākļūst par īstām pilsoniskām apvienībām.
Valsts resursu novirzīšana
Naudu var novirzīt uz slēptiem “otrajiem” budžetiem, kas līdzinās valsts iestāžu oficiālajiem budžetiem vai pārsniedz tos. Samērā bieži valsts amatpersonu un valsts ierēdņu algas tiek papildinātas ar slēptu otro algu un piemaksām. Prēmijas parasti ir vismaz piecu mēnešalgu apmērā, un arī otrā alga var būt pamatīga. Pēc skandāla par nesankcionētiem izdevumiem Latvijas Valsts kancelejā oficiāls audits konstatēja, ka papildu samaksa, “nebūdama tieši nelikumīga, dažos gadījumos nozīmē 300 procentu piemaksu pamatalgai”.17 Vadība nosaka piemaksas un īpašās algas pēc saviem ieskatiem, kas tai nodrošina plašas ietekmes iespējas. Lai gan šāda varas izmantošana jau pati par sevi ir problemātiska, tas ir arī svarīgs piekāpības un pat slepenas vienošanās realizēšanas līdzeklis. Par otrajām algām vienojas vadītājs un atsevišķi darbinieki, kuriem bieži ir jāparakstās, ka par to neko neizpaudīs. Šī slepenība attiecībā uz sabiedriskās naudas izmantošanu norāda, ka tajā iesaistītie cilvēki saprot, ka veic darbības, kas ir neleģitīmas, neētiskas un, iespējams, nelikumīgas.
Pastāv arī daudz citu ieguvumu, ko amatpersonas izmanto, lai iedzīvotos un palīdzētu sev tīkamiem cilvēkiem. Sabiedrības sašutums parasti skar klaji redzamu un ārkārtēju iestāžu izšķērdību, piemēram, luksus automašīnas, glaunas pieņemšanas vai sadomātus ārzemju braucienus, taču tā ir tikai leduskalna redzamā daļa. Pastāv daudz citu slēptu ieguvumu, kas mantoti no komunistu ēras, kuras laikā personiskā labklājība bija saistīta ar darbavietu. Darbavieta nodrošināja dzīvokļu un automašīnu ieguvi, pieeju specveikaliem un restorāniem, atvaļinājuma un atpūtas ārstniecisko kursu iespējas, sportošanu un pirts apmeklējumus, labāku medicīnisko un bērnu aprūpi, pat kapu vietas iegādi. Šādā nodarbinātības kultūrā oficiālajai darba algai bija daudz mazāka nozīme nekā priekšnieka nodrošinātajiem cita veida maksājumiem un privilēģijām. Šī prakse turpinās dažādās pakāpēs atkarībā no valsts un darbavietas, un tas izskaidro, kāpēc daudzas komunistisko režīmu amatpersonas centās saglabāt savus amatus par spīti ļoti zemajām oficiālajām algām un algu izmaksas parādiem. Vēl jo vairāk tāpēc, ka pavērsiens pret Rietumiem un ārvalstu palīdzības pieplūdums deva jaunas iedzīvošanās iespējas - konsultāciju apmaksas, ārzemju konferenču un sanāksmju apmeklējumu, kā arī ārvalstu stipendiju veidā. Labumus arī varēja gūt no sakariem ar ārvalstu uzņēmējiem un politiķiem.
Nepareiza valsts īpašumu pārvalde un piesavināšanās
Par valsts īpašumiem atbildīgie ierēdņi var tos nepareizi izmantot vai piesavināties. Viena no darbībām ar ilglaicīgām sekām ir valsts nozīmēto vadītāju un viņu politisko sabiedroto piekoptā ekspluatējoša dabas un apkārtējās vides resursu izmantošana. Piemēri ir lielu Austrumeiropas mežu platību pilnīga izciršana kokmateriālu eksportam, medību un saudzējamo teritoriju noteikumu ignorēšana labi maksājošu klientu interesēs, kā arī kodolatkritumu izgāšana.
Citi nepareizas saimniekošanas piemēri attiecas uz dienesta mašīnām, datoriem un visādām iekārtām. Tikai 1993. un 1994. gadā vien Krievijas ģenerāļi piesavinājušies gandrīz miljonus no tādas armijas īpašuma pārdošanas, kas bija paredzēta, lai palīdzētu samaksāt par dzīvokļu celtniecību armijas vajadzībām.18 Dažas rīcības ir izraisījušas dzīvības apdraudējumus, kā gadījumā, kad “pa kreisi” pārdotas svarīgas policijas vai militārās iekārtas. Ir pat tāda ziņa, ka Krievijas Ziemeļu flote nevarēja izglābt zemūdeni Kursk, jo tā bija iznomājusi savu vismodernāko glābšanas ekipējumu privātām naftas kompānijām.19
Atbildīgās personas reizēm iznomā sabiedriskās telpas, piemēram, valsts īpašumā esošus uzņēmumus, transporta sistēmas un ostas, parkus un zemi, biroju un dzīvokļu ēkas, sanatorijas un atpūtas namus, veikalus un restorānus. Skolu amatpersonas iznomā klašu telpas privātām firmām, taču nomas maksa reti kad tiek izmantota atlikušās skolas daļas uzturēšanai. Vispārpieņemta prakse kopš komunistu laikiem ir nepareizs sabiedriskā darbaspēka izmantojums, piemēram, kad armijas virsnieki izmanto regulārā dienesta karavīrus privāto vasarnīcu celtniecībā.20 Cilvēki, kas saņem algu no valsts līdzekļiem, bieži “iznomā” sevi citos darbos, apkrāpjot sabiedrību. Policisti mēdz strādāt par privātiem drošības sargiem, ķirurgi ārstē privātus pacientus un valsts universitāšu profesori mēdz sniegt privātas konsultācijas lekciju sarakstā esošo kursu vietā.
Valsts īpašuma nepareizas vadības apakštips ir valstij piederošo uzņēmumu un cita īpašuma šķietamā privatizācija. Valsts nolīgti vadītāji darbojas tā it kā tas viss piederētu viņiem, samazinot jebkādu publiskās atbildības līmeni. Ja vispār pastāv pārraudzība, tad to veic politiski ieceltas direktoru padomes, kas saņem milzīgus atalgojumus un slepeni arī citas privilēģijas. Daudzos šajos gadījumos ir arī uzkrītoši interešu konflikti.
Iedzīvošanās no privatizācijas
Daudzu tumšu darījumu iznākums atgādina laupīšanu. Čehijas Republikā bijušā premjerministra Vāclava Klausa (Václav Klaus) partija atzinās, ka pieņēmusi miljonu “ziedojumu”, kas bija saistīts ar telekomunikāciju monopola privatizāciju un kas nonāca Šveices bankā.21 Salīdzinošajā Pasaules Bankas postkomunistisko valstu reģiona korupcijas pētījumā teikts, ka “korupcijai ir bijusi galvenā loma” privatizācijā.22 Dažādos gadījumos paņēmieni atšķiras, taču kopsaucējs ir tas, ka par valsts īpašuma privatizāciju atbildīgās amatpersonas savu pienākumu pildīšanas vietā ir pievērsušās savas personiskās bagātības papildināšanai. Visu politiķu tēls ir cietis no tā, ka tikai retais no viņiem ir izvairījies no šādiem darījumiem vai mēģinājis atturēt savus kolēģus. Tādējādi nozīmīgu korupcijas pieredzi veido arī tas, ka godīgākie politiķi nedarbojas profilaktiski. Visvairāk korupcija ir skārusi privatizāciju tad, kad nelielas amatpersonu grupas ir varējušas pieņemt lēmumus bez atvērta tirgus konkurences, publiskas pārbaudes vai atbildības procedūrām.
Manipulācijas ar publiskiem Iepirkumiem
Ja cenas, ko valsts mēdz saņemt no privatizācijas darījumiem, ir pārāk zemas, cenas, ko tā maksā par iepirkumiem, mēdz būt pārāk augstas. Pēc Pasaules Bankas datiem, lielu valsts iepirkumu cenas Polijā pārsniedz tirgus cenas divas vai trīs reizes.23 Ļaunprātīga publiskā iepirkuma izmantošana nozīmē, ka privātas firmas gūst pārmērīgu peļņu uz valsts rēķina. To veic dažādos korumpētas veidos, piemēram, atkāpjoties no noteikumiem par godīgu konkurenci izsolēs un interešu konfliktiem, gan vienkārši imitējot likumu ievērošanu. Taupības neievērošana var kļūt skandaloza, kā, piemēram, kad dažas Rīgas pilsētas domes amatpersonas par savu dienesta mašīnu iepirka Lincoln Navigator. Iepirkumi bieži saistās ar kukuļiem un komisijas naudām (parasti 5 līdz 10 procenti no pasūtījuma vērtības), kā arī ar krāpnieciskiem vērtību nosacījumiem un norēķiniem. Līdzās naudas izmaksām šādām izdarībām ir arī politiskās izmaksas, kas vislabāk atspoguļojas faktā, ka valsts institūcijas zaudē sabiedrības uzticību.
Nepotisms, sakaru izmantošana un amatu “pārdošana”
Šaubīgi darbā pieņemšanas gadījumi parasti ir citu korupcijas darījumu sekmēšanas veids, it sevišķi attiecībā uz tādu augsta līmeņa amatpersonu pieņemšanu, kas ir atbildīgas par nozīmīgiem valsts īpašumiem. Piemēri ir Finansu, Ekonomikas un Transporta ministrijas, Privatizācijas aģentūra, valsts īpašumā esošu uzņēmumu vadība, ostas un citas infrastruktūras daļas, kā arī muitas un nodokļu inspekcija. 1998. gada Pasaules Bankas pētījumā par Albāniju, Gruziju un Latviju konstatēts, ka “ienesīgu” valsts amatu cenas ir “labi zināmas valsts amatpersonām un sabiedrībai kopumā, no kā var secināt, ka korupcija ir nopietni institucionalizēta.”24
Ļaunprātīga varas izmantošana, ieceļot amatos, parādās visos valsts pārvaldes līmeņos un dažāda veida institūcijās, tajā skaitā arī universitātēs, diplomātiskajā dienestā, valsts īpašumā esošajos masu medijos, tiesu iekārtā un bruņotajos spēkos. Arī šeit korupcija izpaužas gan kā aktīva rīcība, gan kā bezdarbība. Reformu atbalstošo cilvēku kandidatūras tiek noraidītas neatkarīgi no tā, vai tie ir vietējie reformu veicēji vai Rietumos izglītību guvuši profesionāļi. Senu paziņu tīkls pārāk bieži aizsargā draugu darbavietas. Paziņojumi, ka nav citu kandidatūru vai ka kādam amatam nepieciešama īpaša pieredze, maskē personiskā labuma un cinisma dienaskārtību, kas aizsargā ietekmes sfēru no jauniem, labi apmācītiem darbiniekiem.25 Piemēram, daudzas postkomunistisko valstu iestādes atsakās atzīt ārzemju akadēmiskos grādus, pat ja tie iegūti slavenās pasaules universitātēs. Citos gadījumos iets tālāk par atsevišķiem lēmumiem attiecībā uz personālu, un tiek apzināti kavēta jaunu, konkurētspējīgu, alternatīvu kadru sagatavošanai domātu apmācības programmu izveide. Varas ļaunprātīgai izmantošanai personāla lēmumu pieņemšanā ir arī citi veidi, piemēram, izmantojot amatā iecelšanu un paaugstināšanu kā kukuli un šantažējot, draudot ar atlaišanu, lai piespiestu kādu piedalīties korupcijā.

Atsauces

17. Diena (2000. gada 30. maijs). Novēlojies laikraksta raksts, kurā iztirzāta valsts ierēdņu atalgojuma reformas nepieciešamība. Tiek citēts Finansu ministrijas pārstāvis, kas apgalvo, ka daudzas valsts institūcijas maksā ierēdņiem aptuveni par 200 procentiem vairāk nekā “oficiālā” alga, taču citas institūcijas nespēj tā darīt. Tiek minēts arī, ka dažu institūciju direktori saņem aptuveni 2000 latus mēnesī. Dienas bizness (2001. gada 21. jūlijs). Salīdzināšanai – valsts apmaksātie skolotāji, medmāsas un pārējais personāls parasti nopelna mazāk nekā 100 latus mēnesī.

18. John M. Kramer, “The Politics of Corruption,” Current History 97, no. 621 (October 1998): 331. lpp.

19. Netiek minēts, kas saņēmis samaksu par šo darījumu. New York Times (August 24, 2000): 6. lpp.

20. Rakstā Moscow News 1996. gada 11. jūlijā teikts, ka laikā starp 1992. un 1996. gadu Maskavas apgabalā aptuveni 300 ģenerāļi ir uzcēluši vasarnīcas, kas maksā no 0 000 līdz miljoniem katra, izmantojot piesavinātus materiālus un nodarbinot militāro personālu, kam apsolīts agrākas militārā dienesta termiņa beigas. Citēts Kramer, “Politics of Corruption,” 331. lpp.

21. Aviezer Tucker, “Networking,” East European Constitutional Review 9, nos. 1/2 (winter/spring 2000): 110. lpp.

22. World Bank, Anticorruption in Transition, 32. lpp.

23. World Bank Warsaw Office, Corruption in Poland (October 11, 1999), 16. lpp.

24. Daniel Kaufman, Sanjay Pradhan, and Randi Ryterman, “New Frontiers in Diagnosing and Combating Corruption,” World Bank PREMnotes 7 (October 1998): 2. lpp.

25. Aviezer Tucker min komunistu mācībspēku nomenklatūras korupciju valsts universitātē (“Introduction: Higher Education on Trial,” East European Constitutional Review 9, no. 3 (summer 2000): 88–89. lpp.).

Kukuļošana, lai apietu likumu
Korupcija ikdienas saskarē starp amatpersonām un pilsoņiem parasti ir amatpersonu kukuļošana, lai varētu pārkāpt likumus un noteikumus. Mājsaimniecību pētījumi atsevišķās postkomunistiskajās valstīs liecina, ka maksājumi policijai, it sevišķi ceļu policijai, un maksājumi par veselības pakalpojumiem sasniedz gandrīz pusi visu kukuļu izdevumu. Ar izglītības iestādēm saistītie kukuļi, it sevišķi šīs sistēmas augstākajos līmeņos, arī ir relatīvi izplatīti.7 Kukuļošana bieži ir atklāts noslēpums, un dažkārt “cenrāži” pat tiek publicēti. Ukrainas pilsētas Doņeckas laikrakstā ziņots par – lielo kukuļa cenu par labu eksāmena atzīmi vietējās vidusskolās un universitātēs; norādīta arī “grupas” cena par tikai katram studentam, kā arī papildu likme apmērā tiem studentiem, kas jau kārtojuši eksāmenu, taču izkrituši.8 Ne visi kukuļi ir tik sistematizēti. Biežāk atsevišķas amatpersonas vai iedzīvotāji prasa vai dod kukuļus bez noteiktas likmes.
Gadījumi, kad atsevišķi iedzīvotāji piedāvā kukuļus, piemēram, ceļu policijai, ir politiski mazāk kaitīgi nekā gadījumi, kad valsts amatpersonas organizēti nodarbojas ar iedzīvotāju izspiešanu. Ja kāds šoferis piekukuļo ceļu policistu, tas netieši rada draudus ceļu drošībai, taču, ja policistu grupa pieprasa kukuļus autovadītāju apliecību izsniegšanai, tad tiek sistemātiski iedragāta gan sabiedriskā drošība, gan likuma vara.9 Politiskais kaitējums ir vēl lielāks, ja kukuļņemšana ir institucionalizēta, kā gadījumā, ja kādas valsts iestādes darbinieki kopīgi izspiež kukuļus un tos sadala savā starpā, bieži balstoties uz izstrādātu formulu.10 Ja tā notiek, tad oficiālie pārvaldes likumi ir de facto nomainīti, un attiecīgajā iestādē vai filiālē ir izveidots jauns politiskais režīms. Ja publiskās institūcijās sāk dominēt neoficiāli likumi un maksājumi, ir mainījusies visas valsts politiskā iekārta.
Ja korupcija skar tikai dažas pārvaldes nozares, tad politiskais kaitējums ir atkarīgs no tā, kas tās ir par nozarēm. Ir viena lieta, ja iedzīvotāji pērk sabiedriskos pakalpojumus, piemēram, veselības aprūpi vai augstāko izglītību. Valsts leģitimitāte un un efektivitāte ir daudz nopietnāk apdraudēta, ja pērkamas ir tiesu procedūras un tiesu spriedumi, tāpēc ka tiesiskums ir demokrātijas centrālais elements, un tā iedragāšana skar publiskās atbildības līmeni visās valsts un sabiedriskās dzīves sfērās. Korupcija nodokļu iekasēšanas dienestā, iespējams, atrodas kaut kur politiskā kaitējuma skalas vidū, turpretim kukuļi celtniecības, ugunsdzēsības un sanitārajiem inspektoriem var nodarīt lielu ļaunumu sabiedrībai, ja to rezultātā tiek apdraudēta drošība. Tomēr dažos gadījumos korupcija nerada nekādas bīstamas sekas sabiedriskajai drošībai, un tā drīzāk ir veids, kā izvairīties no pārspīlēta birokrātisma.
Pārregulēšana, slēpšana un dezorganizācija
Birokrāti, kas piekopj izspiešanu, apzināti padara neskaidru un palielina likumu, procedūru, noteikumu un nodevu maksājumu prasību skaitu, lai sabiedrību vairāk piespiestu piedāvāt kukuļus.11 Šādi ierēdņi var arī saīsināt biroja darba laiku, nesniegt informāciju un padarīt pēc iespējas neciešamāku birokrātisko procesu, jo šādi šķēršļi rada vairāk iespēju, ka iedzīvotāji piedāvās nelikumīgus maksājumus. Sūzana Rouza-Ekermane (Susan Rose-Ackerman) norāda, ka birokrāti mēģina izturēties kā monopolisti, kas gūst peļņu no deficīta radītajām augšupejošām cenām.12 Vai, runājot Klitgārda (Robert Klitgaard) vārdiem, “korupcija plaukst no dezorganizācijas.”13 Haoss un neskaidrības nodrošina arī ar vairogu, aiz kura paslēpties, ja notiek izmeklēšana, ko labi zina birokrāti, kas ir ieinteresēti izmantot savu amatu iedzīvošanās nolūkā. Savukārt iedzīvotāju interesēs ir nodrošināt efektīvu publisko pārvaldi un tās demonopolizāciju.
Pārregulēšanas korupcija var pastāvēt tādu birokrātu dēļ, kas padarījuši sevi par ļoti svarīgiem, jo viņi no varas gūst psiholoģisku apmierinājumu. Dažādu motīvu dēļ tajā iesaistās arī amatpersonu grupas, kas ir ieinteresētas atturēt reformētājus no birokrātijas samazināšanas. Ja šādas personas uzvar, cīņas par ietekmes sfērām un dzelžainas procedūras kļūst par postkomunistisko valstu pārvaldes sistēmisku iezīmi.
Licencēšanas un inspekcijas pilnvaru nelietīga izmantošana
Katra valsts izdod profesiju licences un atļaujas darbībām, kas skar kopējo labumu, piemēram, sabiedrisko drošību vai vides aizsardzību. Licencēšana vienmēr ir jūtīga pret korupciju, it sevišķi, ja izveidoto sistēmu vietā parādās jaunas, kā tas ir noticis postkomunistiskajās valstīs.
Pētījums par korupciju Ukrainā 1999. gadā atklāja, ka vidusmēra uzņēmējam savas uzņēmējdarbības reģistrēšanai bija jāveltī piecdesmit piecas dienas. Divdesmit sešiem birojiem bija tiesības pārbaudīt firmas un pieprasīt sodanaudas par likuma pārkāpumiem, taču likumi nebija publicēti, un inspektori varēja sodīt uzņēmējus, nepasakot, par kādu pārkāpumu. Šādā situācijā kukuļi var veicināt licences saņemšanu un izvairīšanos no sodanaudām.14
Daži inspektori ir alkatīgi. Astoņdesmit septiņi procenti no Krievijas uzņēmējiem kādā 1997.–1998. gada pētījumā ziņoja par ierēdņu spiedienu, it īpaši kukuļu pieprasījumiem, kad viņi centušies iegūt licences un atļaujas.15 Salīdzinošajā pētījumā par veikalu īpašniekiem Krievijā un Polijā atklāts, ka veikalu īpašniekus Maskavā pārbaudījuši vidēji 3,9 dažādi biroji, kas kopā apmeklējuši veikalus deviņpadsmit reizes gadā. Veikalu īpašniekus Varšavā pārbaudījuši vidēji 2,6 biroji, kuru amatpersonas ieradušās veikalā tikai deviņas reizes gadā.16

Atsauces
1. Piemēram, William L. Miller, Åse B. Grodeland, and Tatyana Y. Koshechkina, A Culture of Corruption? Coping with Government in Post-Communist Europe (New York: Central European University Press, 2001) un vairāki Pasaules Bankas pētījumi, sevišķi Anticorruption in Transition: A Contribution to the Policy Debate (Washington, DC: World Bank, 2000).
2. Transparency International dati, kā arī bijušās Padomju Savienības un Austrumeiropas pētījumu dati liecina par lielām atšķirībām dažādās valstīs. Sk., piemēram, Miller et al., Culture of Corruption? un Pasaules Bankas pētījumus.
3. Robert Klitgaard, Controlling Corruption (Berkeley: University of California Press, 1988), 75. lpp.
4. James C. Scott, Comparative Political Corruption (Englewood Cliffs, NJ: Prentice Hall, 1972), 2.lpp.
5. Richard Rose, William Mishler, and Christian Haerpfer, Democracy and Its Alternatives: Understanding Postcommunism Societies (Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1998), 188. lpp.
6. Miller et al., Culture of Corruption? 64–64. lpp.
7. World Bank, Anticorruption in Transition, 9. lpp.
8. Miller et al., Culture of Corruption? 100–101. lpp.
9. Pētījumā Latvijā 78 procenti no respondentiem apgalvoja, ka “pašreizējā valsts birokrātiskā sistēma piespiež cilvēkus dot kukuļus.” Sabiedrība par atklātību - Delna, Korupcijas seja Latvijā (2000. gada aprīlis), 20.lpp.
10. Šeit es balstos uz personisku komunikāciju ar šā reģiona kolēģiem. Ir maz sistemātisku pētījumu par institucionalizētas korupcijas organizatorisko aspektu. Līdzīgu fenomenu un pētījumu trūkumu Ķīnā min Ksiaobo Lu, Cadres and Corruption: The Organizational Involution of the Chinese Communist Party (Stanford: Stanford University Press, 2000), 201–202. lpp.
11. Sal. Vadim Radaev, “Corruption and Violence in Russian Business in the Late 1990s,” no Economic Crime in Russia, red. Alena V. Ledeneva and Marina Kurkchiyan (Boston: Kluwer Law International, 2000), 66. lpp., 12. Susan Rose-Ackerman, Corruption: A Study in Political Economy (New York: Academic Press, 1978), 90. lpp.
13. Klitgaard, Controlling Corruption, 79. lpp.
14. Inna Pidluska, Ukrainian Center for Independent Research, ziņots Robert Lyle, “Ukraine Under Corruption Spotlight,” RFE/RL Newsline (February 26, 1999).
15. Radaev, “Corruption and Violence in Russian Business,” 67–68. lpp.
16. Timothy Frye, “Corruption: The Polish and Russian Experiences,” Electronic Journal of the US Information Agency, Economic Perspectives 3, no. 5 (November 1998): 2. lpp.